Per ilgi įmonių tarpusavio atsiskaitymo terminai ir nesiryžimas skaičiuoti delspinigių šiandien šalies ūkio subjektus suginė į skolų spūstį. Verslininkai skaičiuoja negrąžintus milijonus, keikia savo klientų uždelstus atsiskaitymo mėnesius, tačiau ir patys neskuba atsiskaityti už prekes ar paslaugas.

Žemės ūkio ministerija suskaičiavo, kad žemės ūkio produkcijos augintojams perdirbėjai kovo 1 dieną buvo skolingi 140,6 mln. litų, iš jų 86,8 mln. litų sudarė skola ūkininkams ir 53,8 mln. litų - žemės ūkio bendrovėms.

Kaip skolų didėjimo priežastis įvardijami per ilgi atsiskaitymo su prekybininkais terminai. Teigiama, kad prekybos įmonės, nustatydamos ilgus atsiskaitymo su žemės ūkio produkcijos gamintojais terminus, didina perdirbėjų skolas ūkininkams.

Mėsos pramonės įmonių skolos žemdirbiams siekė 20,6 mln. litų, pieno - 60,1 mln. litų, grūdų - 43 mln. litų. Pradelstos skolos siekė 12,7 mln. litų, iš jų mėsos pramonės įmonių skolos ūkininkams sudarė 4,3 mln. litų, pieno - 3,7 mln. litų. Prekybininkų uždelstos skolos gamybos įmonėms siekė 46,5 mln. litų.

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, bendra skola žemės ūkio produkcijos perdirbėjams kovo 1-ąją siekė 673,8 mln. litų, iš jų prekybininkų skolos sudarė 293 mln. litų. Prekybininkai daugiausia buvo skolingi pieno ir mėsos perdirbėjams - atitinkamai 64,1 ir 39,6 mln. litų.

Lietuvos prekybos įmonių asociacijoje LŽ pasidomėjus, kur užstrigo perdirbėjų ir gamintojų pelnytai uždirbti pinigai, vykdomasis asociacijos direktorius Marius Busilas patikino, kad visos prekybos įmonės atsiskaito laiku. "Kaltinti prekybininkus - mėtyti problemų kamuolį iš vienų rankų į kitas. Blogiausiai apibūdinami tie, kurie geriausiai matomi galutiniam vartotojui. Negaliu garantuoti, kad visos prekybos įmonės atsiskaito laiku, bet didžioji dalis tai tikrai. Tos neva skolos yra susitarimo dalykai. Produkcijos už tokią sumą Lietuvos prekyboje esama, o kai ji bus parduota, už ją bus ir atsiskaityta", - teigė jis.

Paklaustas, ar krentant perkamajai galiai prekybininkų skolos dar didės, M.Busilas tikino, neva jos kaip tik mažės, nes į rinką bus tiekiama mažiau produktų.

Situacija pagerės tik atsiradus normaliam kreditavimui, kai bankai atsuks pinigų "kranelius". To tikisi daugelis šiuo metu skolų spūstyje dūstančių verslininkų.

UAB "Euler Hermes" pardavimo ir rinkodaros skyriaus vadovas Darius Klemka LŽ sakė, kad padaugėjus atvejų, kai tarpusavyje neatsiskaitoma, vis daugiau įmonių domisi prekinių kreditų draudimu. "Ne visais atvejais, tačiau kartais sutartiniai įmonių atsiskaitymo terminai yra per ilgi, be to, ne visada tiksliai nurodomas prekės pardavimo laikas. Pavyzdžiui, duona, ją prekybininkai parduoda gana greitai, o su tiekėjais atsiskaito tik per du mėnesius. Akivaizdu, kad prekybininkai naudojasi situacija. Kita vertus, tai yra šalių susitarimas. Faktinio atsiskaitymo kultūros Lietuvoje gera irgi nepavadinčiau. Iš tiesų retai kuri įmonė laikosi sutartyje numatytų terminų", - dėstė pašnekovas. Dėl šių priežasčių, pasak D.Klemkos, prekinių kreditų draudimu domisi įvairių sektorių didelės ir vidutinio dydžio įmonės, ypač prekiaujančios atidedant mokėjimą.

"Anksčiau buvo didelis statybų įmonių susidomėjimas, tačiau dabar apdrausti jų pirkėjus yra kur kas sudėtingiau. Šiuo metu tam tikrais atvejais net atsisakoma pateikti draudimo pasiūlymą. Tokių atvejų pasitaikė, tačiau ne tik dėl draudėjo rizikos, o dėl sektoriaus specifikos", - sako D.Klemka.

Paklaustas, ar prekinių kreditų draudimu šalies verslininkai nepiktnaudžiauja manydami, kad draudimo įmoka atsieis pigiau nei skola, kurią vėliau padengs draudimo kompanija, pašnekovas pažymėjo, kad dalis įmonių taip ir mano. "Tačiau kiekvienas atvejis vertinamas labai atidžiai - tiek pati įmonė, tiek sektorius, kuriame ji veikia. Įvertiname kiekvieną jų pirkėją ir nustatome kredito limitus. Jeigu matome, kad pirkėjas šiandien turi problemų, suteikiame mažesnį kredito limitą arba visai jo nesuteikiame. Norinčios apdrausti savo prekes įmonės negali būti skolingos kitiems", - teigė D.Klemka. Tačiau, jo pastebėjimu, įmonių finansiniai rodikliai toliau prastėja.

Draudimo priežiūros komisijos duomenimis, traukiantis visai draudimo rinkai, blogėjant ekonomikos situacijai dėl vėlavimo atsiskaityti ir padaugėjus nemokių įmonių, didėja prekinių kreditų draudimo įmokų apimtis. Per šių metų sausį ir vasarį kredito draudimo išmokų suma siekė 18,5 mln. litų. Palyginti su pernai tuo pačiu laikotarpiu, išmokos padidėjo beveik 12 kartų. Daugiau kaip pusė šios draudimo grupės išmokų sudaro draudimo išmokos, mokamos už gyventojų negrąžintus būsto kreditus - jų suma padidėjo 24 kartus. Draudimo išmokos dėl verslo subjektų vengimo atsiskaityti tarpusavyje išaugo 7,6 karto.

Įmonėms, kurioms už pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas skolingos valstybės ir savivaldybės institucijos, gali nebereikėti mokėti delspinigių. Tokiomis nuostatomis siūloma papildyti Mokesčių administravimo įstatymo komentarą, taip pat pateikti pavyzdžių, kai įmonės gali nemokėti delspinigių.

Šis siūlymas padės įgyvendinti vieną iš Ekonomikos skatinimo plano tikslų – kurti palankią verslui aplinką.

Šiuo metu nemažai valstybės ir savivaldybės institucijų yra skolingos verslo įmonėms. Dėl šios priežasties įmonės laiku nesumoka mokesčių biudžetui, laiku neįvykdo įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Jeigu įmonės, nors ir ne dėl savo kaltės, laiku nesumoka mokesčių, joms skaičiuojami delspinigiai.

Dabar galiojančiame Mokesčių administravimo įstatyme yra nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo, jeigu jis įrodo, kad nėra kaltas dėl laiku nesumokėtų mokesčių. Tačiau teisės aktuose nėra konkrečiai nurodyta atvejo, kad mokesčių mokėtojas gali nemokėti delspinigių ir tuomet, kai jam skolingos valstybės ir savivaldybės institucijos. „Manome, kad platesnis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų paaiškinimas ir konkrečių pavyzdžių pateikimas verslo atstovams suteiks daugiau informacijos ir galimybių. Įmonės, žinodamos apie galimybę nemokėti delspinigių, kai joms skolingos valstybės ir savivaldybės institucijos, galės daugiau lėšų skirti verslui plėtoti“, – sako ūkio viceministras Rimantas Žylius.

Šis pasiūlymas bus nagrinėjamas specialiame „Saulėtekio“ klausimams skirtame Vyriausybės posėdyje, kurie nuo šiol vyks kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį. Jei Vyriausybė pritars šiam pasiūlymui, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos bus įpareigota papildyti minėtą komentarą.

Atsiskaitymai už prekes ir paslaugas tarp įmonių aštrėja. Dėl lėšų stygiaus dažniau delsiama apmokėti sąskaitas ir atsiskaityti su kreditoriais. Todėl skolų išieškojimo rinkoje šiuo metu darbo yra daug.

Nors patekti į juoduosius skolininkų sąrašus nenori nė vienas verslininkas, tačiau dėl ekonominės situacijos net ir pačius sąžiningiausius jų gali užgriūti didelė skolų našta.

Didžioji dalis šalies įmonių ilgai tiki skolininkų pažadais ir tik persipildžius kantrybės taurei kreipiasi į skolų išieškojimo bendroves, kurių metodai švelnesni nei „rimtų vyrukų“, tačiau pasekmės skaudžios.

Piktybiškai negrąžinant skolos galima visiškai prarasti galimybę užsiimti norimu verslu, nes viešai skelbiami ne tik tokių įmonių pavadinimai, bet ir jų vadovų pavardės.

„Turime du rimtus skolininkus, kurie neapmoka daugiau nei prieš pusmetį jiems išrašytų sąskaitų už krovinių gabenimą. Paslaugų suma siekia per 100 tūkst. litų. Tačiau nenorėdami prarasti klientų vis dar tikimės, kad jie sumokės, ir nesiimame prieš juos priemonių“, – LŽ pasakojo vienos logistikos bendrovės direktorius. Paklaustas, ar skaičiuoja delspinigius, jis atrėžė, jog Lietuvoje tai laikoma netaktišku elgesiu su klientu.

„Siekiant abiem šalims priimtino sprendimo, kartais daromi mokėjimų atidėjimai net iki pusės metų. Pavyzdžiui, krovinį vežu šiandien, o užmokestį už jį gausiu tik po Naujųjų metų. Žinoma, automobilių degalus ir atlyginimus žmonėms reikia mokėti iš savo apyvartinių lėšų. Tam, kas jų neturi pakankamai, šiuo metu išties striuka - gali ir pats į skolas įklimpti“, – pažymėjo pašnekovas.

Pasak jo, veikdami nelegaliai kartais patys vežėjai iš užsakovų stengiasi „išsimušti“ skolas. „Jeigu užsakovas įmonei ilgai negrąžina skolos, vežėjas pasiėmęs vežti jo krovinį stengiasi jį užlaikyti tol, kol pajuda skolos grąžinimo reikalai“, - pasakojo pašnekovas.

Tačiau jis pripažįsta, kad vis daugiau krovinių vežimo bendrovių pradeda naudotis skolų išieškojimo bendrovių paslaugomis. Tai rodo ant gaunamų apmokėti sąskaitų esantys specialūs spaudai, kuriuose aiškiai nurodoma, kas prižiūri mokėjimų vykdymus.

UAB „Baltijos Inkaso“ projektų vadovas Darius Griška LŽ sakė, jog ekonomikos sulėtėjimo periodu šalies įmonėms tampa vis sunkiau valdyti savo finansinius įsipareigojimus, ypač tai pastebima statybų ir transporto sektoriuose.

„Paprastas pavyzdys: užsakovas už pastatytą objektą atsiskaito su generaliniu rangovu, tačiau šis dėl tam tikrų priežasčių nesumoka subrangovams. Pastarieji negavę pinigų už atliktus darbus negali atsiskaityti su medžiagų tiekėjais, tad negavę pajamų tiekėjai už parduotas prekes neatsiskaito su gamintojais. Šitaip nusidriekę neatsiskaitymai sukelia grandininę reakciją“, - aiškina D.Griška.

Pasak jo, nemokus klientas negali atsiskaityti ne tik su kreditoriais, bet dažnai ir su darbuotojais. „Pritrūkusios apyvartinių lėšų įmonės pirmiausia stengiasi susimokėti mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai, įmokas „Sodrai“, mokėjimus bankams ar išperkamosios nuomos kompanijoms, o jei lieka pinigų - sumoka algas darbuotojams. Tik po to stengiamasi apmokėti kitas sąskaitas ir atsiskaityti su kitais kreditoriais“, - pažymi pašnekovas.

Žvelgiant iš skolininko pozicijų, pasak D.Griškos, kreditoriai yra grupuojami pagal svarbą - pirmiausia apmokami įsipareigojimai tiems, be kurių gali sutrikti įmonės veikla, o ne tokie „svarbūs“ priversti laukti.

„Skolų ieškojimo metodai yra įvairūs, vienas iš jų - viešumas, kai informacija apie piktybinį skolų nemokėjimą paskelbiama viešai. Taip pat informacija apie įmonių nesumokėtas skolas skelbiama duomenų bazėje, kurioje vartotojai gali susipažinti su dominančios įmonės finansinių atsiskaitymų istorija“, - pasakojo D.Griška.

„Į skolų išieškotojus įmonės dažniausiai kreipiasi tada, kai trūksta kantrybė. Dažnai skolininkai kreditorius maitina pažadais arba galiausiai pradeda vengti ryšių - nekelia telefono ragelio, direktoriai su buhalteriais pradeda „sirgti“, „išvykti į komandiruotes“ ir pan. Todėl laukiančios apmokėjimo ir mulkinamos įmonės dažnai uždelsia ir kreipiasi į skolų išieškojimo bendroves tik tada, kai skolininkai jau nebevykdo veiklos“, - pabrėžė D.Griška.

Pastebima, kad į vėluojančius apmokėjimus įmonės pradėjo kreipti daugiau dėmesio ir šiuo metu vidutinis pradelstos skolos terminas, pasak pašnekovo, kai kreipiamasi pagalbos, yra 42 dienos.

„Patyrusios skolininkų nemokumą ar net bankrotą, įmonės pradėjo mokytis iš savo klaidų. Siekdamos ateityje apsisaugoti nuo tokių atvejų jos pradeda vykdyti skolų prevenciją. Šiuo metu yra padidėjęs susidomėjimas visomis skolų prevencijos galimybėmis - klientų patikra, klientų mokumo stebėjimu, spaudo paslauga, atsiskaitymų administravimu ir kitomis“, - vardijo pašnekovas.

Tačiau, pasak jo, skolų išieškojimas vis dar yra populiaresnis negu skolų prevencija. „Dar nenusvilusios nagų dėl nemokių klientų įmonės pačios skolininkams suteikia pernelyg ilgą pažadų laikotarpį, užuot reikalavusios iš jų realių mokėjimo garantų arba perleidusios darbą profesionalams. Dar yra išlikęs požiūris, kad skolų išieškojimo bendrovės gali sugadinti įmonės ir skolininko tarpusavio santykius“, - sako D.Griška.

Praktika rodo, kad trečios šalies įsikišimas į problemos sprendimą, pasak pašnekovo, sumažina trintį tarp skolininko ir kliento, nes problema sprendžiama ne emociškai, bet dalykiškai.

Skolų administravimo kompanijos „Sergel“ vadovas Thomas Zedendahlas LŽ sakė, kad pirmąjį šių metų pusmetį kaip niekada matomas nuolat didėjantis Lietuvos verslo susidomėjimas skolas administruojančių bendrovių paslaugomis.

„Ypač jaučiamas dėmesio padidėjimas vasaros metu, jis šoktelėjo net 20 procentų. Taip pat pastebimi ir požiūrio pokyčiai - bylos mums siunčiamos jau kur kas ankstyvesniame etape, pavyzdžiui, apmokėjimui vėluojant tik tris savaites.

Verslininkai suprato, kad geranoriškai skolininkų pažadais tikėti neverta, todėl nebelaukia anksčiau įprastų keliasdešimties dienų. Matome, kad įmonės linkusios griebtis teisinių veiksmų vis anksčiau ir anksčiau“, - pažymi T.Zedendahlas. Pasak jo, kuo ilgiau delsiama imtis konkrečių skolos išieškojimo veiksmų, tuo mažesni šansai atgauti pinigus.

Paklaustas, kokios įtakos skolų grąžinimo delsimas gali turėti šalies bankinei sistemai, iš kurios ekonomikos pakilimo metu milžiniškas sumas skolinosi verslas, jis atsakė, jog bankų sektorius buvo ir ateityje bus atsargus. „Bankai yra gerai pasirengę rizikai, turi stiprias pozicijas ir gerus rizikos valdymo įrankius. Tai reiškia, kad bankai neturėtų susidurti su tais pačiais sunkumais, su kuriais pernai susidūrė kai kurios didelės Amerikos kreditavimo bendrovės. Tačiau finansų valdymui bus skiriama vis daugiau dėmesio, padidės aktyvumas, tikėtina, kad išaugs ir verslo bendradarbiavimas su skolų išieškojimo bendrovėmis“, - pažymėjo pašnekovas.

Nuo 2007 metų rugsėjo mėnesio Lietuvos gyventojų negrąžintų skolų portfelis padidėjo beveik dvigubai - nuo 146,5 mln. litų iki 273 mln. litų.

Daugiausia fiziniai asmenys įsiskolino bankams, išperkamosios nuomos bendrovėms, kitoms finansinėms įstaigoms. Negrąžintos skolos didėja ir verslo sektoriuje, skelbia kredito rizikos valdymo sprendimų bendrovė "Creditinfo Lietuva".

„Padėtis nėra kritinė, tačiau grandininė skolų susidarymo reakcija prasidėjo. Tolimesnei įsiskolinimų didėjimo spartai didelę įtaką darys numatomas energetinių išteklių brangimas ir vartojimo lėtėjimas", - sakė "Creditinfo Lietuva" generalinis direktorius Andrius Bogdanovičius.

Bendrovės duomenimis, šių metų trečiąjį ketvirtį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu pernai, gyventojai įsiskolino 10 kartų daugiau - 43,5 mln. litų (pernai - 4 mln. litų). Negrąžintos skolos finansinėms įstaigoms didėjo sparčiausiai ir siekia 115,4 mln. litų.

Anot A. Bogdanovičiaus, nuo praėjusio rudens žymiai padidėjo ne tik gyventojų, bet ir įmonių negrąžintos skolos - juridinių asmenų skolos šoktelėjo 73,6 mln. litų - iki 473,6 mln. litų. Daugiausiai įmonės įsiskolino finansinėms įstaigoms.

Esamos situacijos verslo sektoriuje A.Bogdanovičius nedramatizuoja ir teigia, kad kol kas nuotaikos stabilios tose įmonėse, kurios rūpinasi kreditų rizika. Didesnė panika jaučiama tik tarp rizikos nekontroliuojančių rinkos dalyvių.

Seimo narė Virginija Baltraitienė pateikė Seimo nutarimo „Dėl valstybės ir verslo tarpusavio skolų užskaitymo“ projektą.
Nutarta projektui po pateikimo pritarti ir pradėti svarstymo procedūrą. Balsavo: už – 87, susilaikė 1. Pagrindiniu komitetu šiam projektui svarstyti paskirtas Biudžeto ir finansų komitetas, Paildomu – Ekonomikos komitetas. Preliminari svarstymo Seimo posėdyje data – pavasario sesijoje.
Projekto iniciatorė siūlo Vyriausybei „supaprastinti mokestinės paskolos gavimo tvarką, visoms įmonėms sudarant vienodas sąlygas. Parengti teisės aktus ir įteisinti mokesčių užskaitą už valstybės ir savivaldos institucijų įsiskolinimus įmonėms. Šią tvarką taikyti kuo paprasčiau - kad įmonėms nereikėtų papildomai derėtis dėl mokesčių užskaitymo, esant valstybės įsiskolinimui. Grąžinti iki 2002 metų buvusią tvarką, kad verslininkams nebūtų skaičiuojami  delspinigiai, kol valstybė negrąžino jiems įsiskolinimų. Sudaryti sąlygas verslo įmonėms, turinčioms įsiskolinimų valstybės biudžetui ir kurioms yra skolingos valstybės ar savivaldybės institucijos, dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose. Toliau aktyviai informuoti visuomenę apie priimtų teisės aktų poveikį Lietuvos ekonomikai ir verslui“.  

Pasak pranešėjos, teikti šį nutarimo projektą paskatino besikreipiantys verslininkai. Parengto projekto tikslas – padėti išgyventi smulkiam ir vidutiniam verslui, nes kasdien vis daugiau  įmonių bankrutuoja. Projekto iniciatorės teigimu, prie įmonių bankroto prisideda ir pati valstybė: „O prisideda tuo, kad tiek valstybės institucijos, tiek savivaldybių institucijos yra skolingos tom pačiom verslo įmonėm už įvairias paslaugas, už statybos, už rangos darbus, už pirkimus ir tos verslo įmonės, negaudamos iš pačios valstybės lėšų negali atsiskaityti su ta pačia valstybe, tiek su „Sodra“, tie su Mokesčių inspekcija už tuos mokesčius, kurie yra nustatyti, sumokėti tų mokesčių“. Todėl projekto iniciatorė siūlo: jeigu valstybės institucijos yra skolingos verslo įmonei, o verslo įmonė negali susimokėti „Sodros“ mokesčio ir kitų mokesčių, kuriuos reikia mokėti per Mokesčių inspekciją, siūloma daryti užskaitas. 

Antstolių kontoros skelbia, kad nuo rudens pradžios Panevėžyje sparčiai pradėjo daugėti skolininkų. Dažniausiai į antstolius kreipiasi įmonės, negalinčios atgauti pinigų už suteiktas paslaugas kitoms įmonėms ir lizingo bendrovėms. Kalbėdami apie verslo problemas skolų išieškotojai sako pastebintys nerimą keliančią tendenciją – įmonės skolininkės negali atiduoti skolų laiku, nes pačios turi skolininkų. Atsiskaitymai tarp tokių savotiškų skolininkų yra visiškai užstrigę, todėl atsiradus vienam vykdomajam raštui dėl skolos, kaipmat ant antstolių stalo atsiranda dar keli su pirmąja byla susiję teismo sprendimai. Lizingo bendrovių situacija yra kur kas banalesnė – žmonės nebegali grąžinti kreditų, paimtų buitinei ir biuro technikai įsigyti, nes ir bendrovės, teikiančios kreditus, ir skolinęsi žmonės pervertino savo galimybes.

Panevėžio miesto ir rajono įmonių finansinių problemų mastas, anot antstolių, pradėjo ryškėti prieš mėnesį. Nuo spalio pabaigos vykdomieji teismo raštai išieškoti skolas iš juridinių asmenų plūstelėjo iki šiol nematytu srautu.

„Buvo šioks toks skolininkų skaičiaus padidėjimas vasarą, bet rudenį – jų lyg būtų užderėję, – sako antstolis Andrius Bespalovas. – Ypač tai pasakytina apie smulkias ir vidutines įmones. Ieškinių padaugėjo trečdaliu.“

Dažniausiai įmonių skolos siekia keliolika tūkstančių litų, tačiau neretai kreditoriai atneša teismo sprendimus išieškoti ir keliasdešimt tūkstančių litų. Pagal turimus vykdomuosius raštus, anot A.Bespalovo, aiškiai matyti, kad daugiausia nemokių įmonių yra statybos rinkoje. Antra pagal dydį skolininkų grupė – prekybininkai, kurie didmenininkams negrąžina pinigų už paimtas prekes.

Panevėžio antstoliai dar vasarą manė, kad skolininkų trejetuke ne paskutinės bus ir transporto bendrovės. Tačiau prognozės, kad transportininkai vieni pirmųjų pasismaugs skolų kilpose, nepasitvirtino.

Naujosios krizės pagimdyti skolininkai ir pačių skolų išieškojimo ypatumai menkai kuo skiriasi nuo tų, kurie buvo atsiradę 1998–2000 metais, kai šalį negailestingai purtė dėl Rusijos finansų krizės užklupusi ekonominė karštinė.

„Kaip ir tikėjomės, ėmė formuotis uždari skolininkų ratai, kai įmonės neišgali viena kitai susimokėti už paslaugas ar prekes. Yra atvejų, kai įmonė tampa mūsų klientu dėl to, kad su ja neatsiskaito valstybė, – sako A.Bespalovas. – Šiuo metu turime per 3000 vykdomųjų raštų.“

Lyginant 1998-ųjų ir 2008-ųjų krizes matyti, kad dabartiniai kreditoriai atrodo kur kas labiau įsitempę ir suirzę nei anuomet. Antstoliai mato kelias šio skirtumo priežastis.

„Visu pirma, anuomet smulkios ir vidutinės įmonės neturėjo tiek skolų. Neturėjo tokių didelių įsipareigojimų kaip fiziniai asmenys ir patys įmonių savininkai. Augant ekonomikai augo norai geriau gyventi, o dabar tenka mokėti didelę kainą, – sako A.Bespalovas. – Trečia, tada masinės informavimo priemonės santūriau trimitavo apie krizę – dabar panika sėjama plačiai ir galbūt pernelyg neatsakingai.“

Per prievartą partnerių kreditorėmis tapusių įmonių savininkai skambina antstoliams ir prašo tikrinti visus finansinius gandus, susijusius su jiems skolingomis įmonėmis. Kiti tikisi atgauti pinigus praėjus vos dviem trims dienoms po to, kai antstoliai gauna vykdomuosius raštus „prispausti“ jų skolininką.

„Tikriname visus pranešimus, kurie gali būti susiję su skolininko finansais. Tačiau pagreitinti paties skolos išieškojimo proceso negalime, nes yra įstatymo numatyta tvarka, kaip tai reikia daryti“, – teigia antstolis.

Vis daugiau ir lizingo bendrovių blogų kreditų. Palyginti su praėjusiais metais, lizingo bendrovėms skolingų asmenų Panevėžyje ir rajone padaugėjo beveik 20 procentų. Antstoliai mano, kad tai tik ledkalnio viršūnė, nes kol kas skolų daugiausiai neišgali atiduoti mažas pajamas gaunantieji. Dažniausiai už minėtas prekes yra skolingi 40–45 metų žmonės.

„Kol kas mūsų klientai – žemesniam socialiniam sluoksniui priklausantys panevėžiečiai. Tikėtina, kad netrukus prie jų gali prisidėti darbo netekę vidutiniokai, – nelinksmą prognozę skelbia antstolis A.Bespalovas. – Šiuo metu didžioji dalis mums perduotų bylų yra susijusios su skolininkais, kurie neišgali išmokėti kreditų, paimtų pirkti buitinei ir biuro technikai.“

Antstoliams lizingo bendrovių atiduoti klientai neretai skundžiasi nukentėję dėl savo patiklumo ar kreditų rinkos neišmanymo. Maistui vargu ar pakankamai uždirbančių klientų, kurie yra skolingi už metro įstrižainės skystųjų kristalų televizorių ar milžinišką šaldytuvą, anot antstolių, tikrai netrūksta. Dažnas iš tokių yra skolingas lizingo bendrovėms kelis kreditus.

„Tikrai, žiūrint į klientą ir į jo darbovietes, dažnai kyla mintis, kodėl lizingo bendrovė jam davė kreditą prabangos prekei, – sako A.Bespalovas. – Tokie žmonės verkia, kad pirko prekę už honorarą nepažįstamiems asmenims. Tarp jų yra ir pensininkų. Beje, kai kuriuos iš pastarųjų yra „pakišę“ ne svetimi žmonės, o artimieji. Tenka pabūti nuodėmklausiais.“

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas yra vienas prievolių pabaigos pagrindų, kitaip tariant – būdas įvykdyti prievolę. Paprasčiausias priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo taikymo pavyzdys yra tuomet, kai dvi įmonės yra skolingos viena kitai skirtingas pinigų sumas (už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir pan.). Tokiu atveju abi įmonės galėtų atlikti atitinkamo dydžio mokėjimus viena kitai, tačiau šiuo atveju daug patogiau tiesiog atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, po kurio mažesnę skolą turėjusios įmonės skola laikoma sumokėta, o didesnę skolą turėjusi įmonė sumoka tik skirtumą tarp didesniosios ir mažesniosios skolos. Praktikoje toks įskaitymas dažniausiai atliekamas pasirašant tarpusavio reikalavimų suderinimo aktą, kurį pasirašo abi šalys, tačiau pagal įstatymą priešpriešinių reikalavimų įskaitymui pakanka ir vienos šalies pareiškimo.

Įskaitymui yra keliamos tokios pagrindinės sąlygos. Pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius - ir savo skolininko skolininkas. Antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus būtent viena kitai, o ne tretiesiems asmenims, nors jie ir būtų susiję su viena iš prievolės šalių. Pavyzdžiui, negalima atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymo vienos iš įmonių grupės bendrovių atžvilgiu ir tokiu būdu sumažinti savo skolą kitai tos pačios įmonių grupės bendrovei. Trečia, šalių reikalavimai viena kitai turi būti vienarūšiai. Šiuo atveju turima galvoje tai, kad galima tarpusavyje įskaityti tik priešpriešinius piniginius reikalavimus ar priešpriešinius reikalavimus perduoti prekes, tačiau negalima tarpusavyje įskaityti, pavyzdžiui, reikalavimo perduoti tam tikras prekes ir reikalavimo sumokėti tam tikrą pinigų sumą. Ketvirta, priešpriešiniai reikalavimai turi būti galiojantys galioti ir turi būti suėjęs jų vykdymo terminas. Tuo atveju, jei reikalavimo vykdymo terminas neapibrėžtas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, reikalavimas gali būti įskaitomas taip pat gali būti įskaitomas. Šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti, t.y. negalima įskaityti neapibrėžtų, nenustatyto dydžio reikalavimų. Pavyzdžiui, negalima įskaityti priešpriešinių reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo (kol jos konkretaus dydžio nenustatė teismas) ir reikalavimo konkrečiai pinigų sumai už perduotas prekes.

Taip pat įstatymas numato konkrečius atvejus, kuomet reikalavimą įskaityti draudžiama, bei reikalavimų, kuriuos įskaityti draudžiama, rūšis. Visų pirma, draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Taip pat draudžiama įskaityti reikalavimus, atsiradusius iš sutarties dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos, dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusius reikalavimus atlyginti žalą, reikalavimus valstybei (nors valstybė turi teisę atlikti įskaitymą) ir pan.

Priešpriešinių reikalavimų įskaitymui, kaip minėta, pakanka vienos šalies pareiškimo. Nors toks pareiškimas gali būti ir žodinis, ginčų prevencijos sumetimais rekomenduotina surašyti rašytinį pareiškimą. Toks pareiškimas pagal įstatymą privalo būti besąlygiškas ir įsigalioti iškart – jame negali būti numatomos jokios atidedamosios įskaitymo sąlygos arba įskaitymo įsigaliojimo terminai. Šį pareiškimą būtina nedelsiant įteikti asmeniui, kurio atžvilgiu atliekamas įskaitymas, kadangi priešingu atveju asmuo gali iki sužinojimo apie įskaitymą įvykdyti savo prievolę kitais būdais ir toks įvykdymas bus laikomas tinkamu. Tuo atveju, kai kreditorius turi skolininko išduotą skolos dokumentą (skolos raštelį, vekselį ir pan.), tai įskaitymas atliekamas padarant įrašą skolos dokumente ir grąžinant šį dokumentą skolininkui (jei tokiu būdu padengiama visa skolininko skola, kitais atvejais reikėtų skolininkui pranešti raštu).

Įstatymas taip pat numato, kad tuo atveju, kai skolininkas turi kelias skolas tam pačiam kreditoriui, įskaitymai turėtų būti atliekami laikantis bendrųjų Civiliniame kodekse (6.54–6.55 straipsniai) nustatytų įmokų paskirstymo eiliškumo taisyklių, t.y. pirmiausia įskaitomos reikalavimo pareiškimo išlaidos, toliau – palūkanos, netesybos, ir, galiausiai, pagrindinės prievolės suma.

Taip pat praktikoje dažnai kyla klausimų, ar galima įskaityti priešpriešinius reikalavimus, kuomet skolininkas tampa nemokus. Šiuo atveju derėtų skirtį faktiškai nemokų skolininką ir skolininką, kuriam yra iškelta bankroto bylą. Jei skolininkas yra nemokus, tačiau bankroto byla jam dar nėra iškelta, įskaitymas ne tik galimas, tačiau įstatymas numato ir palankesnes tokio įskaitymo vykdymo sąlygas – tokiu atveju galima įskaityti net ir tokius reikalavimas, kurių terminas dar nėra suėjęs. Tačiau tuo atveju, kai skolininkai jau yra iškelta bankroto byla, įskaitymai nėra galimi, kadangi taip būtų pažeidžiamos kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės.